Diego Maradonai retai trūko tikėjimo savimi. Tačiau kai Argentina, sunkiai įveikusi 1990 metų pasaulio futbolo čempionato grupės etapą, paskutiniame 16-me etape, susitiko su principiniais varžovais, D. Maradona kalbėjo neįprastai santūriai.
„Brazilai“, – sakė Maradona. – „Yra labai stiprūs ir geresni už mus.“
Šiame pareiškime nebuvo jokio apgaulingo kuklumo, ir Brazilija ėmėsi įrodinėti savo pranašumą: Alemao, Careca – du „El Pibe de Oro“ komandos draugai iš „Napoli“ komandos – ir Dunga. Tačiau Argentina laikėsi visas rungtynes, o likus devynioms minutėms iki rungtynių pabaigos Maradona sukūrė savo nepakartojamą stebuklą.
Savo aikštės pusėje, jis pradėjo slalomo bėgimą link vartų, kurio metu aplenkė tris brazilus, o vėliau, kai prie jo priartėjo dar keturi, atliko puikų perdavimą Claudo Caniggia, kuris ir pelnė vienintelį bei pergalingą rungtynių įvartį.
„Šis nuostabus įvartis sunaikino Brazilijos dvasią“, – vėliau svarstė Maradona.
Jį taip pat supykdė užuominos iš spaudos, kad Alemao, kurį jis įveikė per tą įsimintiną įvartį, per daug lengvai susidorojo su juo.
„Mane supykdė tai, kad Brazilijos spauda kaltino Alemao, jog jis manęs nestabdė, nes buvome komandos draugai „Napoli“, – rašė jis savo autobiografijoje. – „Nesąmonė! Aš jį nustebinau savo trumpu sprintu – štai kodėl jis manęs nepasivijo.“
Tą dieną Brazilijos rinktinės vartininkas Claudio Taffarelas vietoj to sutelkė dėmesį į brazilų nesėkmes: „Mes žaidėme Argentinos aikštėje, bet pralaimėjome.“
„Jie turėjo tik vieną progą, sukurtą po Maradonos bėgimo, ir įmušė įvartį. Mes turėjome 20 progų ir daug jų neišnaudojome. Toks yra futbolas, bet dėl vieno dalyko esu visiškai tikras: „Seleção“ tame pasaulio čempionate nugalėjo patys save.“